"Noriu versti" 2010. JAPONŲ k. vertimai

EKSPERTĖS IŠVADOS

Naujausia garsaus šiuolaikinio japonų rašytojo, Waseda universiteto (早稲田大学) profesoriaus Horie Toshiyuki 堀江敏幸 (g. 1964) knyga Sinusoidės(正弦曲線Seigen kyokusen) pernai laimėjo prestižinę Yomiuri literatūros premiją (読売文学賞Yomiuri Bungaku shō) esė ir miniatiūrų žanro kategorijoje. Praeityje už didesnės apimties kūrinius Horie yra pelnęs mažne visus įmanomus Japonijos literatūros apdovanojimus, tarp jų ir 2001 metais romanui Lokio išgrįsti akmenys (熊の敷石Kuma no shikiishi) skirtą Akutagawa premiją (芥川賞Akutagawa shō), kuri laikoma pačiu svarbiausiu įvertinimu japonų literatūros pasaulyje.

                Nors dabartinėje Japonijoje tradicinis mažosios prozos žanro zuihitsu 随筆 terminas paprastai vartojamas kaip tarptautinės „esė“ sinonimas, pastaroji Horie kūrinių rinktinė laikoma įrodymu, kad zuihitsu tebėra atskira erdvė, nepasiduodanti Vakarų įtakoms. Japoniškuosius prozos etiudus kartais nelengva atskirti nuo novelių ar apsakymų. Kiniškos kilmės žodžiu zuihitsu, kuris reiškia „kelionę paskui teptuką“, pavadintas žanras leidžia autoriui laisvai pereiti nuo vienos temos prie kitos, o svarbia japonų literatūros dalimi jis tapo dar ankstyvaisiais viduramžiais, kai rašytojas arba rašytoja sėsdavo prie stalo, išmaišydavo tušą, merkdavo į jį teptuką ir paliesdavo popierių. Toliau jau pati ranka bėgdavo nuo vienos eilutės prie kitos kartu su autoriaus mintimis, prisiminimais arba scenelėmis iš gyvenimo.

                Horie padeda šiai tradicijai likti gyvai ir dvidešimt pirmame amžiuje. Knygos Sinusoidės, kurią sudaro keturiasdešimt šeši trumpi kūriniai, turinys pateikiamas gale lyg santrauka, o vieną esė nuo kitos skiria paantraštes primenantys pavadinimai.

                Iš zuihitsu autorių Japonijoje pirmiausia tikimasi gebėjimo atskleisti mažytes kasdienybės užgožtas tiesas. Horie taip pat domina buityje pasislėpę ir retai į akis krintantys dalykai – kam reikalingos kišenės vyriškose pižamose, ką patartina ir ko nepatartina rašytis į bloknotus, kaip iš užšalusių formelių iškrapštyti ledukus kokteiliams ir kokių pavojų gali sukelti elastinį tvarstį užfiksuojantis kabliukas. Autoriui smagus ir iš mažų dienų atėjęs potyris pirmąjį įspūdį apie daiktą susidaryti iš jo pavadinimo arba to pavadinimo skambesio, nesvarbu ar tai sinusas su kosinusu, ar sala – negyvenama, nuošali arba vieniša.

Tačiau klausimai, kurie vaikystėje taip ir liko neatsakyti ar apie kuriuos tąsyk nė nesusimąstyta, dabar užduodami suaugusio žmogaus, išmanančio gamtos mokslus, muziką, dailę, pasaulio literatūros istoriją ir gebančio be pagražinimų konstatuoti faktą ar nustatyti diagnozę. Horie kuriamas pasaulis pilnas žemiškųjų smulkmenų, tačiau skvarbus sentimentų nepripažįstančio meistro žvilgsnis jas stebi per savotišką atstumą, o santūrus pasakotojo balsas dėlioja žodžius elegantiška japonų kalba, kuri paklūsta ritmui, banguojančiam tarsi sinusoidžių kreivės.

Konkursui buvo parinkta ištrauka iš esė „Dvi salos, išnirusios kažin kur jūroje“ (曖昧な海に浮かぶふたつの島 Aimai na umi ni ukabu futatsu no shima).

Nors pavadinime minimos dvi salos, iš tiesų pirmuosiuose sakiniuose kalbama ne apie konkrečius geografinius taškus, o apie salas apskritai, todėl JAP3 tekste daugiskaitos vartojimas yra ir pateisinamas, ir taiklus. Tiesa, vėliau abstrahuoto salų įvaizdžio nereikėtų sukonkretinti parodomuoju įvardžiu „šios“ („šios salos“, „šios negyvenamos salos“, JAP3), kaip nereikėtų autoriaus pasakojimo laikyti jo asmenine patirtimi: „kai priešais matau salos krantą...“ (JAP4), „išliks nuošalia vieta, kur galiu nuo visko pabėgti“ (JAP3), juo labiau kad apie jokį pabėgimą – nei autoriaus, nei kieno nors kito – originalo tekste nekalbama. Panašios problemos kyla ir antrojoje pastraipoje, kuri parašyta tariamąja nuosaka, tačiau jos modalumą suprato tik JAP2 ir JAP4 vertėjai, vienaip ar kitaip jį perteikę lietuviškame tekste.

Kad sala, anot autoriaus, visų pirma yra „teatro scena“, iš karto apibrėžiama JAP1 tekste (jo vertėjas vienintelis aiškiai suvokė paslėptą palyginimą), tačiau tai dar nereiškia, kad kiekvienas joje pabuvojęs galės pasigirti „nepaprastais nuotykiais“ (JAP1). Tiesiog sala sukuria „kažką panašaus į ekstremalias situacijas“ (JAP4; „situacijas“ siūlyčiau keisti į „būsenas“) ar „ekstremalias, ypatingas sąlygas“ (JAP1, JAP2) ir todėl yra „ideali vieta“ (JAP4) nuotykių kupinam temperamentingam vyksmui (beje, jis nebūtinai turi būti filmuojamas, nes katsugeki 活劇 – „audringos scenos“ – gali būti suvaidintos spektaklyje ar net sukeltos gyvenime).

Ypač klastinga pasirodė esanti apie remą pranešanti dalelytė ga toje frazėje, kur pirmą kartą prabylama apie negyvenamas salas. Regis, visiems japonų kalbos studentams iki skausmo pažįstamas skiemuo sugebėjo išklibinti sakinio pamatus JAP3 vertime, kurio autorius iš anksto bandė užbėgti originalo minčiai už akių, ir nepataisomai suardyti ilgą atkarpą JAP1 vertime, kur prasmė pasiklydo nesuredaguotame veiksmažodžių, dalyvių ir padalyvių tankumyne. JAP2 vertimas išsilaikė ant kojų, nors rema ir čia liko nepakankamai pabrėžta. Tereikėjo šiek tiek pakeisti žodžių tvarką remą nukeliant į sakinio pabaigą arba pasinaudoti pagalbinėmis priemonėmis: „Negyvenamomis vadinamos tik tokios salos, kuriose nėra žmonių“. JAP4 vertimas netikslus, ypač dėl skyrybos klaidos, tačiau akcentai dėliojami logiškai, stengiantis susieti du sakinius į nuoseklų dėstymą. Frazę šiek tiek paredagavus, galima buvo išgelbėti mintį: „Tai – sala be žmonių. Kitaip tariant, tokia, kokias vadiname negyvenamomis“. Panašiai galima būtų pakeisti ir JAP3 sakinį, šįkart kaip tik pasitelkus parodomąjį įvardį: „Tokiose salose neaptiksi žmonių, todėl jos ir vadinamos negyvenamomis“.

Vertėjui turėtų būti svarbus kiekvienas autoriaus žodis, todėl nederėtų nepaisyti tiek antrojoje pastraipoje esančio nanise („vis tiek“, JAP1), tiek iškart po jo einančio me no mae 目の前, kurį galima versti ir „priešais“ (JAP4), ir „priešais tave“ (JAP3), ir „visai šalia“ (JAP2). Ne visiems konkursantams šio sakinio vertimas pasidavė ir toliau. Žemynas japoniškame tekste išties „įžiūrimas ir juntamas“ (JAP1), kaip ir „civilizacija“ (JAP2) arba „civilizuotasis pasaulis“ (JAP1) kartu su būriais žmonių, kurie yra realūs ir juos „galima matyti“ (JAP2), o ne vien įtarti esant, kai „niekaip neapleidžia jausmas“, kad jie – priešais tave (JAP3). Kadangi minios yra netoliese, autorius jaučia ne „virpuliukus“ (JAP4), o „jų buvimą šalia“ (JAP2). Ir vienuma virsta sąlygiška ne bet kokioje, kaip mėgina pasakyti JAP1 ir JAP3 vertėjai, o tik „tokioje saloje“ (JAP2), nes šiuo atveju autorių domina ne „vienišiaus gyvenimas“ (JAP4) apskritai, o būtis tam tikromis specifinėmis aplinkybėmis.

Jungiamoji dalyvio priesaga te turi savybę nurodyti veiksmo priežastį, todėl teisūs JAP2 ir JAP4 vertėjai tekstą užbaigdami fraze su šalutiniu priežasties sakiniu. Tai savaime keičia ir sakinyje minimos baimės turinį. Veiksmažodžio iu 言う „sakyti, tarti“ papildinys šiuo atveju yra ankstesniame sakinyje aptartas žodis „vienatvė“. Autoriui „baisoka“ ištarti tą žodį, o ne pasakyti tai (ar prisipažinti to), apie ką jis kalba toliau, – apie savo apsimestinį negebėjimą pajusti skirtumą tarp dviejų sąvokų, dviejų salų – vienišos ir negyvenamos. Gaila, kad JAP4 vertimo pabaigoje kiek nelauktai vietoj teiginio atsirado neiginys „niekad nesupainioju“ (JAP4), – juk prieš tai vertėjas visiškai teisingai suprato autoriaus teiginį, kad „negyvenamos salos įvaizdį“ šis visada siedavęs su „vieniškos salos įvaizdžiu“ (JAP4; patartina tik atsisakyti žodžio „įvaizdis“ pakartojimo). O JAP2 vertimo autorių, priešingai, galima pasveikinti iki pat galo nenusižengus originalui.

JAP3 vertėją būtina pagirti už tai, kad darbe bandyta ieškoti išraiškingų sinonimų, įvairesnių lietuviškų žodžių. Tarptautinių žodžių tikrai patartina vengti, jeigu juos galime adekvačiai pakeisti lietuviškais atitikmenimis (pavyzdžiui, JAP1 tekste siūlomi „vulkanai“ išties keistini į „ugnikalnius“, o JAP2 teksto „kontinentas“ – į „žemyną“). Vis dėlto renkantis tarp vaizdingumo ir tikslumo nugalėti turėtų pastarasis, nes vertimas nėra laisva originalo interpretacija, kaip ir „džiunglės“ nėra „tankūs brūzgynai“ (JAP3). Analogiška problema kyla ir verčiant fragmentą apie dinozaurus, kuriuos japono rašytojo kuriamame kraštovaizdyje galima atrasti miegančius arba snaudžiančius, bet apie jų „alsavimą“ (JAP3) autorius neužsimena.

Šia proga tenka apgailestauti ir dėl to, kad trumpa japoniška pastaba Atarimae no koto da („Tai yra savaime suprantama“, JAP1; „Tai yra visiškai logiška“, JAP2; „Tai visai natūralu“, JAP4) trečiajame vertime be reikalo keičiama išvestinės prasmės sakiniu: „Turbūt nereikia klausti, kodėl“ (JAP3), kuris ne tik nepadeda sklandžiai perteikti originalo teiginio, bet ir iškreipia santykį su ankstesne fraze. Ši ir panašios JAP3 tekste pasitaikančios klaidos, pavyzdžiui, perdėtumą reiškiančio būdvardžio zeitaku-na 贅沢な („prašmatnus“, JAP1; „įmantrus“, JAP2 ir JAP4) vertimas daiktavardžiu „prabanga“, greičiausiai kyla ne tiek iš neatidumo, kiek iš nekantravimo pačiam kurti tekstą, užuot įsigilinus į japono rašytojo žodį. Taip prarandamas ir tam tikras stilistinis autoriaus atsajumas, pamatuota ir saikingai apskaičiuota Horie Toshiyuki kalba.

Nepaisant to, kai kuriuos JAP3 vertėjo sprendimus galima priimti, net jeigu jie iš pirmo žvilgsnio atrodo kontroversiški. Tarkime, žodis hondo 本土, kuris JAP1 ir JAP2 tekstuose verčiamas „žemynu“ (matyt, ieškant sinonimų, pagrindinis šia prasme vartojamas žodis tairiku 大陸 JAP2 vertime ir tapo „kontinentu“), Japonijos kontekste paprastai reiškia keturias didžiąsias salas, kurias sudaro viena arba daugiau savarankiškų prefektūrų ir kurios tokiu būdu yra leksiškai atskiriamos nuo mažesnių aplinkinių salų. Kaip tik dėl šios priežasties netinka JAP4 vertimas „salos krantas“, nes originale kalbama apie sausumą, didesnę už mažą negyvenamą salelę. Tačiau JAP3 vertimas „žemyne pasilikę namai“, nors ir atrodo perteklinis, yra galimas, nes hondo turi ir „gimtinės, tėvynės“ reikšmę, be to, kūrinio kontekstas tokią traktuotę pateisina.

Pagirtinas ir agresyviai nuteikiančio mōretsu-ni 猛烈に vertimas prieveiksmiu „žvėriškai“ JAP3 tekste. Būsenos intensyvumą jis pabrėžia geriau nei „nepakeliamai“ (JAP1), „be galo“ (JAP2) arba „stipriai“ (JAP4). Būdvardis nigiwashiitaip pat išverstas tiksliai, jeigu atmesime čia nereikalingą dalelytę „tarsi“. „Prisotinta šurmulio“ (JAP3) yra arčiau originalo reikšmės už „klestinti“ (JAP1) ar juo labiau „gyvuoja nuo seno“ (JAP4), kur aplinkos foną išreiškiantis japoniškas būdvardis pakeičiamas situacijos trukmę apibūdinančiu lietuvišku junginiu. Tačiau, mano manymu, laimi nestandartinis JAP2 sprendimas pasirinkti tos pačios šaknies būdvardį ir daiktavardį „nevieniša vienatvė“ (JAP2), nes toks variantas yra ir kūrybiškas, ir neiškraipantis originalo prasmės, ir – svarbiausia – išsaugantis originalo ritmą.

Kiekvienas konkursui pateiktas tekstas atspindi vertėjo braižą ir turi savų privalumų, kiekviename galima surasti ir didesnių arba mažesnių riktų. Vis dėlto JAP2 vertime trūkumų mažiausia. Autorius ne tik puikiai moka japonų kalbą, bet ir gramatikos bei leksikos niuansus jaučia pakankamai gerai, kad lietuvis skaitytojas jo vertimu galėtų pasitikėti.

ORIGINALAS

Horie, Toshiyuki 堀江敏幸. „Aimai na umi ni ukabu futatsu no shima“ 曖昧な海に浮かぶふたつの島, iš Seigen kyokusen正弦曲線, Tōkyō 東京: Chūō Kōron Shinsha中央公論新社, 2009, 33–37.

VERTIMAI

JAP1

Ekstremaliomis sąlygomis, nepaprastais nuotykiais sala primena teatro sceną. Tai žmogaus rankų nepaliestas pasaulis, išlaikęs atšiaurią gamtą. Su stačiomis uolomis, džiunglėmis, vulkanais. Galbūt ten miega net niekam nežinomas dinozauras. Sala, kurioje nėra žmonių, tai yra negyvenama sala, atitinka šiosios reikalavimus ir nepaisant tarp didžiulių palmių medžių besislepiančių brontozaurų, ir uolose tupinčios pabaisos King Kongo buvimo, tik su sąlyga saloje nesant žmogaus.

Tai yra savaime suprantama. Nors vos keliais šimtais metrų nuo žemyno atskirta jūros, bet niekieno neapgyvendinta, vis tik tai yra negyvenama sala. Lengvai pasiekiama nedidele valtimi, be vargo priima radijo ir televizijos bangų signalą, netgi skambinant telefonu yra ryšio zonos ribose. Net gyvenant saloje vienam, nebūna nepakeliamai liūdna, nes vis tiek įžiūrimas ir juntamas žemynas, civilizuotasis pasaulis, minios žmonių. Klestinti vienuma.

Vis dėlto mano vaizduotėje negyvenama sala visada atitiko vienišos salos įvaizdį. Iš tiesų, koks prašmatnus žodis, vienuma. Galbūt bijau atvirai prisipažinti, kad iki šiol apsimetu neskirdamas abiejų salų.

JAP2

Saloje esančios tam tikros ypatingos sąlygos sukuria puikią aplinką nuotykinėms ir kovos scenoms. Tai žmogaus rankų nepaliestas atšiaurios gamtos pasaulis. Čia yra stačių uolų bei skardžių, džiunglių, ugnikalnių. Galbūt net nematytas dinozauras kažkur miega. Sala, kurioje nėra žmonių, vadinama „negyvenama sala“. Nors ir bus po aukštomis palmėmis pasislėpęs brontozauras ar uolėtoje vietovėje tūnos King Kongas, jei žmonių joje nėra, salą galima vadinti negyvenama.
Tai visiškai logiška. Nuo kontinento ją gali skirti vos keli šimtai metrų jūros, bet jei žmonės čia negyvena, tai – negyvenama sala. Tokią salą galima nesunkiai pasiekti nedidele valtele, o joje priimti radijo ir televizijos transliacijas, net būti mobilaus ryšio zonoje. Kadangi visai šalia yra žemynas bei civilizacija, iš salos galima matyti būrius žmonių ir jausti jų buvimą šalia, todėl net ir gyvendamas vienas tokioje saloje nesijauti be galo vienišas. Tai – nevieniša vienatvė.
Vis dėlto man negyvenamos salos įvaizdis visada siejosi su nuošalumu...
Tiesą sakant, „vienatvė“ – išties įmantrus žodis. Gal todėl, kad jį garsiai ištarti yra baisoka, aš vis dar apsimetu, kad painioju šias dvi salas.

Horie, Toshiyuki. „Dvi salos sklendžiančios miglotoje jūroje“, iš Sinusoidė, Tokijas: Chūō Kōron Shinsha, 2009, 33-37.

JAP3

Čia, salose, apima nepaaiškinamas jausmas – atrodo, tarytum dalyvautum įtemptoje veiksmo filmo scenoje. Tokį įspūdį kuria natūralios, nesugadintos, gamtos didingumas – pasaulis, kurio visiškai nepalietė žmogaus rankos. Šios salos – tai stačios ir skardingos uolos, tankūs brūzgynai bei ugnikalniai. Atrodo, čia net gali pajusti niekada nepažintų snaudžiančių dinozaurų alsavimą. Salose neaptiksi žmonių – todėl jos vadinamos negyvenamomis. Net jei čia ir yra gyvybės, milžiniškose kokosinėse palmėse tūnančių brontozaurų ar uolėtose vietovėse įsikūrusių kinkongų, jos drąsiai gali būti vadinamos negyvenamomis – būtent todėl, kad čia nėra žmonių.

Turbūt nereikia klausti, kodėl. Nepaisant to, kad salas ir žemyną skiria vos keli šimtai jūros, gyventi jose niekas negyvena – todėl jos ir negyvenamos. Tiesa, čia laisvai gali atplaukti valtele, be problemų pagauti radijo ar televizijos signalus, veikia net mobilusis ryšys. Be to, niekaip neapleidžia jausmas, kad priešais tave – žemyne pasilikę namai, civilizacija ir minios žmonių. Todėl net gyvendamas saloje visiškai vienas, pasijusti žvėriškai vienišas niekaip negalėtum. Tokia vienatvė tarsi prisotinta šurmulio.

Vis tik man šios negyvenamos salos visuomet išliks nuošalia vieta, kur galiu nuo visko pabėgti. Čia iš tiesų gali pajusti tai, kas vadinama tikrojo atsitraukimo prabanga. Iš tiesų net kiek nejauku prisipažinti, tačiau, panašu, kas aš iki šiol šių dviejų salų vienos nuo kitos neatskiriu.

JAP4

          Sala, sukurianti kažką panašaus į ekstremalias situacijas, ideali vieta nuotykių filmui. Joje išlikęs rūsčios gamtos ir visiškai žmogaus nepaliestas pasaulis: statūs skardžiai, džiunglės, ugnikalniai. Galbūt, kur nors netgi snaudžia dar nežinomas dinozauras. Tai sala, be žmonių. Kitaip tariant, „negyvenama sala“. Net jei už didžiulės kokoso palmės slepiasi brontozauras, ar ant uolėtos vietovės sėdi King Kongas, jei tiktai ten nėra žmonių, ji laikoma negyvenama.
          Tai visai natūralu. Jei salą nuo žemyno skiria keli šimtai metrų jūros, ir jeigu joje negyvena nei vienas žmogus, tai ji ir yra negyvenama. Ten nesunkiai galima nuplaukti nedidele irkline valtele. Ir net, be didelių sunkumų, įmanoma pagauti radijo bei televizijos bangų signalą. Pasiekiamas netgi mobilusis ryšys. Bet, šiaip ar taip, dabar, kai priešais matau salos krantą, civilizaciją, žmonių minias, jaučiu virpuliukus. Net jei gyveni vienišiaus gyvenimą, neturėtum jaustis taip stipriai apleistas. Juk vienatvė gyvuoja nuo seno.
          Ir visgi, negyvenamos salos įvaizdį aš visad siedavau su vienišos salos įvaizdžiu. <...>
          Tiesą sakant, vienatvė yra labai įmantrus žodis. Kadangi ją tiksliai apibrėžti baisoka, galbūt aš vis dar apsimetu, kad niekad nesupainioju šių dviejų salų.